švisti

švìsti, šviñta (švỹsta, šviñda; Sut), švìto (švìdo; Sut, -o) intr. LBII159, K, J.Jabl, Rtr, Š, DŽ, NdŽ, KŽ; L 1. ppr. impers. M, DŽ aušti, brėkšti: Vasarą anksti šviñta Vrb. Šviñta jau, kelkis, važiuok J. Pradėjo švìst, išaušo rykmetys Btg. Vos švito rytas, išvykau toliau Šlč. Šviñta pusrytys Žr. Rytmetį, bešvintant aušrai, tirštas rūkas apdengė visą pasaulį Žem. Jau šviñta, jau reik bėgt Grdž. Diena švinta N. Jis (dienai) šviñtant (auštant) kelias KII62. Kol pradeda švìst, tada iškuliam [jaują linų] Sk. Žiemą pareisi kūlęs, ka jau švìs Grz. Tu pamatysi, kai iš ryto tavi prikelsiu, ką tik švìs Jrb. Paskun, kap šviñta, jau užsikeliam (atsikeliame) Kpč. Bešviñtant iš Sintautų pareidamas paklydau Slv. Rytoj lekiam į darbą nešvìtus Dkš. Vasarą pakelia – tik pradeda švìstie Lb. Šviñta temsta – jis žuvis gaudo Prn. Ir jis teipogi pašokęs kaip švinta išėjo prie gyvolių Žem. Medžiot išėjo, vos tik diena švito A1884,307. Švintant kieme pradėjo neapsakomai skambinti Ašb. Paėmę grūdus, iškeliavo vaikai Jokūbo kaip švintant I. Vos aušra šviñta, vištos praded karkti JD396. Rasaitė krito, šoblaitė švito (d.) J.Jabl. | Atsikėlė žemei švintant (anksti) Up. | prk.: Švito nauja buitis rš. 2. imti šviesti, spindėti, spįsti: Saulė iš lėto vėl ėmė švìsti NdŽ. 3. darytis šviesesniam, labiau apšviestam: Šviñta sostinės dangus NdŽ. ^ Na, o kaip jisai pasirodys – kaip šviste nušvis viskas Žem. 4. darytis šviesesnės spalvos, ryškesniam, labiau matomam: Pietinėje atšlaitėje ne valandomis, o minutėmis žaliu ūku dengėsi, švito baltatošiai berželiai sp. 5. DŽ prk. linksmėti: Sutikta senutė ypač šneki, tiesiog šviste nušvinta, gavusi progą paporinti apie savo sodžių sp. Kolūkiečių veidai atslūgo, ėmė švisti, lūpos šiepėsi rš. 6. impers. prk. aiškėti: Kai aš jam viską nupasakojau, biskį biskį pradėjo jam švìst Jrb.

◊ ãkys šviñta aiškėja: Dabar Marei pradėjo švist akys, dabar pradėjo suprast Gustavo siekį V.Kudir.

\ švisti; apšvisti; atšvisti; įšvisti; nušvisti; pašvisti; peršvisti; prašvisti; prišvisti; sušvisti; užšvisti